kertukas

kertùkas sm. (2) 1. Ss mažas kirvukas, kuriuo kapoja arkliams dantų užėdas. 2. MŽ, R, N, K, K.Būg, Š, NdŽ zool. panašus į pelę žvėrelis, karstas, kirstukas (Sorex araneus): Kertukai toki, kap pelės, tik per nugarą su juoda juosta Lzd. Taip aukštai buvo sukrauti kūliai, o kertùkai sukapojo, ir gana Jrb. Pirma ir kertùkas papjovė vieną pelę Sg. Mane kertùkai apžiūrėjo (apniko) Kt. Kertuką nė šuva, nė katė neėda rš. 3. rš zool. maža vandeninė pelė (Crospus fodiens). 4. mažas žiogelis: Pievą pjaunant, kertùkų pilna buvo Lš. 5. LBŽ bot. auganti vandenyje žolė, siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata): Plaukdamas įsipainiojau į kertukùs Rdm. 6. scom. kas linkęs peštis, ginčytis, priešintis, peštukas: Tas vyras kertùkas, kurs muša tuo[j] arba priešinas J. Jis tikras kertùkas Kt. Neerzink to kertùko Ig. Šitas kertùkas prie visų kimba Gs. Tas jūs vaikas tai baisus kertùkas Šn. Nustok, kertùk, matai, kad jo teisybė! Alk. Jis toks kertùkas, su juo neprasidėk Skr. Tavo sūnus tai tikras kertùkas (drąsus, vikrus) Rdm. 7. Vl kas daug ir dažnai valgo: Jis geras kertùkas – kad kerta, tai kerta (valgo) Skr.